
Iš aplinkinių mes visada tikimės daug – kad būtų malonūs, supratingi, draugiški, užjaučiantys, patariantys ir taip toliau. Tačiau ne visad to sulaukiame, ir tai natūralu. Natūralu tikėtis, natūralu to nesulaukti. Tačiau, jei kalbame apie vaikus, mes nė artyn neprisileidžiame minties, kad jie galėtų mus nuvilti. Dedame į juos viltis, norus, troškimus, svajones, kol juose pastatome didelį lūkesčių bokštą, ir nė nepagalvojame, kad tas bokštas kada nors grius su didžiausiu trenksmu, vaiko ir tėvų gyvenime palikdamas aštrias duženas. Mes negalime, neturime teisės ant vaiko pečių krauti savo norų ir svajonių naštą. Aš nešneku apie tai, kai tėvai verčia vaiką studijuoti mediciną, ar mažų mažiausia teisės mokslus, kad lankytų dailės mokyklą, ar kad, nori ar nenori, reikia mokėti griežti smuiku. Kalbu apie įprastus tėvų lūkesčius, apie kuriuos kartais nė nesusimąstome – ar bus doras žmogus, ar bus atjaučiantis, malonus, draugiškas, pasitikintis savimi ir kitais? Nesusimąstome, nes matyt, kažkurioje mūsų DNR grandies dalyje yra užprogramuotas atsakymas – o kaip gi kitaip? Žinoma, kad bus, nes aš – jo mama. Kaip bebūtume tuo tikri, visada yra mums nematoma pusė. Niekada iki galo nebūsime tikri, ar vaikas atsispirs narkotikams, gaujos jausmui ar atvirkščiai – sugebės pasipriešinti patyčioms. Nežinome, kaip vaikas garsins mūsų pavardę – būdamas žymiu mokslininku ar žmogžudžiu. Pastaruoju atveju mamos didieji lūkesčiai virsta nuoskaudos, nusivylimo ir begalinio skausmo mišiniu. Tikiu, kad kyla daugybė kontraargumentų man (tėvai už viską atsakingi), tačiau pilka spalva turi begalę atspalvių. Netikiu, kad kalinių mamos juos auklėjo netinkamai, jos, kaip ir visos, darė tai, kas joms atrodė geriausia.
Kad ir kokie tėvai jaustųsi galingi – neįmanoma absoliučiai kontroliuoti vaiko. Niekada iki galo negalime pasitikėti savo jėgomis ar auklėjimo įgūdžiais auginant indivudualią asmenybę. Todėl neperlenkim lazdos su tais didžiaisiais lūkesčiais.
Mes galime vaikui pastatyti tvirtus pamatus, tačiau norų ir svajonių bokštą jis turi statyti pats.