2008 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Pranešimas


Pranešu, kad aš su savo triušeliu išvykstu i Rūgpienių kaimą mėnesiui, iki pakol Grinčas Kalėdas pavogs (o gal Paksius? ne, šįkart Kalėdas vogs, manaum Kirkilas:). Tai va, žinau kad liūdėsit, kad pasigesit, kad niūru bus be manęs... Bet aš grįšiu!!! :D

Karts nuo karto užšoksiu į čia pažiūrėti kokias temas gvildenat;)

Tai va, lekiam gryno oro traukti i plaučius ir vištų (kaip mano triušelis sako "koko") glostyt.

Gerų šviesių minčių jums, ir nekapstykit per daug giliai, visgi Kaledos artėja, nereikia niūrumų;)

Kai užeis kokios nihilistines mintys, geriau užplėškim kiek eina "Džingl bels" - iškart prašviesės;)


Pa!

2008 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Didieji lūkesčiai


Iš aplinkinių mes visada tikimės daug – kad būtų malonūs, supratingi, draugiški, užjaučiantys, patariantys ir taip toliau. Tačiau ne visad to sulaukiame, ir tai natūralu. Natūralu tikėtis, natūralu to nesulaukti. Tačiau, jei kalbame apie vaikus, mes nė artyn neprisileidžiame minties, kad jie galėtų mus nuvilti. Dedame į juos viltis, norus, troškimus, svajones, kol juose pastatome didelį lūkesčių bokštą, ir nė nepagalvojame, kad tas bokštas kada nors grius su didžiausiu trenksmu, vaiko ir tėvų gyvenime palikdamas aštrias duženas. Mes negalime, neturime teisės ant vaiko pečių krauti savo norų ir svajonių naštą. Aš nešneku apie tai, kai tėvai verčia vaiką studijuoti mediciną, ar mažų mažiausia teisės mokslus, kad lankytų dailės mokyklą, ar kad, nori ar nenori, reikia mokėti griežti smuiku. Kalbu apie įprastus tėvų lūkesčius, apie kuriuos kartais nė nesusimąstome – ar bus doras žmogus, ar bus atjaučiantis, malonus, draugiškas, pasitikintis savimi ir kitais? Nesusimąstome, nes matyt, kažkurioje mūsų DNR grandies dalyje yra užprogramuotas atsakymas – o kaip gi kitaip? Žinoma, kad bus, nes aš – jo mama. Kaip bebūtume tuo tikri, visada yra mums nematoma pusė. Niekada iki galo nebūsime tikri, ar vaikas atsispirs narkotikams, gaujos jausmui ar atvirkščiai – sugebės pasipriešinti patyčioms. Nežinome, kaip vaikas garsins mūsų pavardę – būdamas žymiu mokslininku ar žmogžudžiu. Pastaruoju atveju mamos didieji lūkesčiai virsta nuoskaudos, nusivylimo ir begalinio skausmo mišiniu. Tikiu, kad kyla daugybė kontraargumentų man (tėvai už viską atsakingi), tačiau pilka spalva turi begalę atspalvių. Netikiu, kad kalinių mamos juos auklėjo netinkamai, jos, kaip ir visos, darė tai, kas joms atrodė geriausia.
Kad ir kokie tėvai jaustųsi galingi – neįmanoma absoliučiai kontroliuoti vaiko. Niekada iki galo negalime pasitikėti savo jėgomis ar auklėjimo įgūdžiais auginant indivudualią asmenybę. Todėl neperlenkim lazdos su tais didžiaisiais lūkesčiais.
Mes galime vaikui pastatyti tvirtus pamatus, tačiau norų ir svajonių bokštą jis turi statyti pats.

2008 m. lapkričio 25 d., antradienis

džiaugtis sveika


Aš čia netikėtai tokį atradimą sau padariau. Visi žinom, kad vaikai yra linksmi, atrodo, patys iš savęs linksmi ir tiek. Visada linksmi ir juokiasi. Vienas mažas dalykiukas - mažyliai TURI JUMORO JAUSMĄ. Va čia tai skiriasi nuo šiaip įprasto linksmumo! Aišku, jiems yra ko džiūgauti kiekvieną dieną-naujas nematytas daiktas akiratin papuolė, mama kokį fokusą parodė ir t.t. Bet pvz. maniškė (1m.1mėn.) turi tikrai gerą jumoro jausmą:) Ir ne šiaip, kad mane pralinksmintų (o tai ji daro pūsdama seilių burbulus, mėtydama daiktus į klozeta, traukdama iš spintelių atidarytus makaronų pakelius), o dėl savęs, for fun. Pvz. šiandien valgė bananą (aš ji laikau rankoje, o ji atsikanda, nes jeigu jai duočiau, būtų galima grožėtis menu ant sienos), ji sumąstė taip - atsitraukia kiek įmanoma tokiau nuo manęs ir iš kito kambario galo bėgdama banano link rėkia kiek neša plaučiai "AAAAAAAAAAAAM!". Nieks nemokė, nieks nerodė tokių fintų. O jų kasdien matau begalę... Ir žinot, kas liūdniausia (gi visad visur turim įžvelgt blogąją pusę, ane?), liūdniausia, kad po kelių metų to sveiko individualaus jumoro jausmo nebebus, bus daželis/mokykla/studijos, problemos/pritapimas/įsitvirtinimas. Ech... tai ir gaudau tas akimirkas. Vienoje knygoje, berods "Sofijos pasaulis" parašyta, kad jei prie pusryčių stalo tėtis skaitytų laikraštį ne sedėdamas ant kėdės, o kybodamas paluby, mažylis tai priimtų kaip visiškai normalų, savaime suprantamą dalyką (mamai būtų nekas, aišku..). Čia ir yra visas smagumas - vaikai, nepaliesti (gal geriau būtų vartoti "nesugadinti") mūsų socialinių santykių, fizikos dėsnių, gero elgesio taisyklių, ir visų kitų normų, yra nuostabus dalykas - juos absoliučiai viskas stebina, bet tuo pačiu, tai priima kaip normalų dalyką. Mes senai tą pamiršome, liūdna.. Ir kartais susimąstau, kad posakis "vaikai turi mokytis iš tėvų", nėra tokia jau ir aksioma, omg kiek yra dalykų, kuriuos mes turėtume prisiminti/išmokti iš vaikų.

Geros dieneles, ir nepamirškit pastebėti ko nors džiuginančio šiandien (kad ir baisiai įdomios/didelės/šaltos/bil tik kitokios snaigės, kuri nutūps jums ant nosies) Pa!

2008 m. lapkričio 24 d., pirmadienis

Labas man

Bet kokiu atveju, labas visiems, kas čia užeis. Kiek aš suprantu, blogas - a lia elektroninis dienoraštis, tai aš ir sveikinuosi su savimi (nes šiaip gyvenime mūsų dienoraščių niekas kitas neskaito). Nors galėjau tradiciškai "Mielas dienorašti..", che che..
Iš tikrųjų tai aš čia spontaniškai užsireginau, pagauta visiems mums gerai žinomo bandos jausmo, bet gal ir visai nieko išlieti mintis klaviatūroje (negi sakysiu popieryje?).. Šiaip gyvenime yra baisiai daug dalykų, kurių balsiai nesakytume, ar tiesiog nebūtų progos/laiko/nuotaikos ir t.t. Nežinau blogger'ių rašytų/nerašytų taisyklių, bet manau nesuvarinėsite manęs komentaruose, šiaip ar taip - nuo šiol čia bus mano dienoraštis:)
Geros naktelės ir šviesių minčių. Pa!